Kartą sutikau vaikiną, jį visi Ryčka vadino,
Jis nerūko, neskikeikia ir man akyte pamerkia.
Jo marškinukai aptemti, raumenukai papūsti,
Jis miesto pažiba, o aš kaimietė paprasta.
Turi jis daug pinigų,
Nors man tai ir nesvarbu,
Svarbu, kad jis pamiltų mane
Ir tada man bus gana.
Ką daryti aš turiu,
Kad mane mylėtum vieną tu.
Gal lenciūgą tau užrišt
Ir būsi tu mano vergu.

O, Ryčka, Ryčka, tu beprotiškai gražus.
O, Ryčka, Ryčka, tu afigienai patrauklus.
O, Ryčka, Ryčka, mano kūnas trokšta to,
Ką moki duoti, ką moki duoti juk visoms.
Lalalalai, lalalalalalai.
Lalalalai, lalalalalalai.

Jo fantastiški plaukai,
Lūpos saldžios kaip ledai,
Saldainiukas jis yra,
Paukščių pienas, tralialia.
Be jo gyventi negaliu,
Vis galvoju ir tikiu,
Kad būsime visada kartu
Kaip tie balandžiai tarp debesų
Bet toks gyvenimas yra pasvajot juk galima,
Žinau, manęs tu nepamilsi,
Tu tik įskaudinsi ir nuvilsi.
Va, tokia istorija,
Kurią atsiminsiu visada,
Štai kas ta meilė yra,
Viskas ima ir subyra... vau.

O, Ryčka, Ryčka, tu beprotiškai gražus.
O, Ryčka, Ryčka, tu afigienai patrauklus.
O, Ryčka, Ryčka, mano kūnas trokšta to,
Ką moki duoti, ką moki duoti juk visoms.
Lalalalai, lalalalalalai.
Lalalalai, lalalalalalai.

O, Ryčka, Ryčka, tu beprotiškai gražus.
O, Ryčka, Ryčka, tu afigienai patrauklus.
O, Ryčka, Ryčka, mano kūnas trokšta to,
Ką moki duoti, ką moki duoti juk visoms.

O, Ryčka, Ryčka, tu beprotiškai gražus.
O, Ryčka, Ryčka, tu afigienai patrauklus.
O, Ryčka, Ryčka, mano kūnas trokšta to,
Ką moki duoti, ką moki duoti juk visoms.
Lalalalai, lalalalalalai.
Lalalalai, lalalalalalai.